Svieto švarintojai


Manau, kad mes kiekvienas, BE IŠIMČIŲ, esame daugiau ar mažiau atsakingi už tai, kaip atrodo (ateityje atrodys) mūsų aplinka.
Labai gražu, kai žmonės patys ugdo save kuo mažiau kenkti tai aplinkai – o tuo pačiu rodo gerą pavyzdį kitiems žmonėms…
Bet kaip dažnai mes tiesiog tampame aplinkinių „moralizatoriais“ ir „kritikatoriais“…
Taigi, visai neseniai mes su sūnumi sutikome tokią „mielą“ svieto švarintojų šeimynėlę…

svarintojai

Tiesą pasakius, visiškai nepažįstu tų žmonių ir tikrai nenoriu teigti, jog jie yra tokie ar anokie – net manau, jog jie yra kažkur teisingame ir gražiame kelyje.
Ir šitas mano įrašas yra visai ne apie juos – tai tiesiog pamąstymas, kurį man sukėlė jų elgesys ir keletas ištartų žodžių.

Tai štai – pamatėme juos grįžinėdami iš pasivaikščiojimo po Kleboniškio miško parką. Tas vakaras buvo labai smagus. Kartu su savimi nešiausi sportinį orientacinį žemėlapį. Mano sūnus vis sustodavo ir  prašydavo parodyti žemėlapyje, kur mes esame. Aplankėme visus tris Kleboniškio šaltinius, kurie vienas nuo kito nutolę vos per keliasdešimt metrų, suskaičiavome juos žemėlapyje ir prisipylėme vandens į plastikinį butelį.
Štai su tuo buteliu grįžinėdami namo ir pamatėme tuos žmones – moteris, vyras ir maža mergaitė. Kiekvienas nešėsi po plastikinį maišelį su įvairiomis atliekomis, kartas nuo karto sustodavo, pakeldavo nuo žemės kokią šiukšlę ir įsidėdavo į tą savo maišelį. Jie ėjo priekyje mūsų ir mano sūnus galėjo stebėti juos iš nugaros.
Vaikas buvo labai susidomėjęs, klausinėjo manęs, kodėl jie renka tas šiukšles. Paaiškinau, kad jie tiesiog myli gamtą ir jiems nepatinka tai, jog miškas prišiukšlintas, todėl nusprendė jį apšvarinti.

Kadangi pati nesu linkusi palikinėti atliekų ten, kur nepriklauso, man pačiai tos šeimynėlės elgesys atrodė gal kiek nestandartinis, tačiau priimtinas ir pagirtinas. Tuo tarpu mano sūnus buvo sužavėtas. Esame su juo kelis kartus prisijungę prie šiukšlių surinkimo po renginių Kalniečių parke, kieme jis surenka pats arba man parodo stiklo šukes, kad galėtume jas išmesti į šiukšliadėžę ir jos niekam neįdurtų. Manau, kad maži vaikai instinktyviai myli aplinką ir nori ją puoselėti, kas yra labai smagu.

Žinoma, nė vienas jų, tų mažųjų žmogučių, negimė žinodamas ir mokėdamas visko.
Tarkim, mano sūnus niekaip neišmoksta to, jog tikrai ne visi gatvėje sutikti nepažįstami žmonės nori būti kalbinami mažų vaikų. Kad ir kiek tai jam kartočiau, jis vis pamiršta, o, kadangi yra drąsus ir labai smalsus, tai mes vis kartas nuo karto susiduriame su kokiu nors susiraukusiu bendrauti nenorinčiu nepažįstamu dėde ar nemalonia teta…

Taip buvo ir šįkart.
Maža mergaitė pasilenkė paimti šiukšlės nuo žemės ir nepastebėjo, jog šalia jos kojos yra dar viena. Mano sūnus pribėgo prie jos ir parodė tą nelemtą praleistą šiukšlę:
– Štai, žiūrėk, šitą dar pamiršai.
Jis pakėlė saldainio popieriuką ir įdėjo jį į mergaitės maišiuką. Mažoji nusišypsojo.
– O ten dar viena, – maniškis rimtai buvo pasiruošęs padėti rinkti šiukšles tai mažai mergaitei ir nekreipė dėmesio į mano bandymą nuvesti jį šalin, nes jau mačiau, kad gresia nemalonumai.
Mergaitės mama pačiupo mano sūnaus pakeltą šiukšlę, įkišo ją į savo maišelį ir piktai pareiškė:
– Mandagu būtų pačiam surinkinėti tas šiukšles, o ne mokyti kitus jas rinkti.

Sustabdžiau savo vaiką ir leidau švarintojų trijulei nuo mūsų nutolti. Dar kartą paaiškinau sūnui, kad nereikia kalbinti visų iš eilės, nors šįkart tikrai nebūčiau sugebėjusi paaiškinti, ką tokio blogo jis padarė…
Geras pavyzdys yra užkrečiamas, nors dabar jau galvoju, kad tas šiukšlių surinkimo ir aplinkos švarinimo pavyzdys, kurį parodė tie žmonės, nebuvo toks jau labai „švarus“…
O gal jie tiesiog buvo „ne ta koja“ atsikėlę…

Bet kokiu atveju, namo grįžome laimingi ir nešini šaltinio vandeniu.

Svieto švarintojai


No Comments, Comment or Ping

Reply to “Svieto švarintojai”

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos